žingininkas

žiñgininkas, -ė smob. (1) K, Rtr, NdŽ, KŽ, žinginiñkas (2); Lex109, CII1037, MŽ, N arklys, einantis tik žingine: Žingininkas eit žingine Krz152. Arklys nūžangus, einąs dideliais žingsniais, vadinas žinginiñkas J. Žirgytis tavo žingininkas, o tu pats jaunas mergininkas KlvD129.